Zaidų kaimas, įsikūręs tarp kalvų visai šalia Jackavo miško, ilgus amžius buvo tikras dzūkiško kaimo pavyzdys. Iki sovietinės valdžios atėjimo čia, šalia miško glaudėsi gatvinis kaimas, o aplinkiniuose didesniuose sklypuose buvo išsibarstę vienkiemiai, kur gyveno daugybė šeimų. Kaimo sodybose virė gyvenimas: vaikai bėgiojo kiemuose, darželiuose žydėjo gėlės, o soduose nokdavo vaisiai. Šeimos čia buvo gausios, žmonės gyveno artimai, vienas kitą pažinojo ir padėdavo, o kiekvienas pavasaris atnešdavo naują gyvybės ciklą. Tačiau atėjus sovietmečiui, gyvenimas Zaiduose pasikeitė. Vienkiemiai buvo priverstinai iškelti į Likiškėlių kaimą, o senasis Zaidų kaimas palengva nyko. Iškirsti šimtamečiai sodai, nugriautos medinės pirkaitės, kurios ilgus metus saugojo šeimų istorijas ir prisiminimus. Ne išimtis buvo ir Barynų sodyba – kadaise buvęs gyvybingas kampelis su sodu, šuliniu  ir aukštais topoliais kieme. Barynų šeima, kaip ir kitos šeimynos buvo priversta jungtis į kolūkius, kuriam perduota ilgus metus dirbta žemė, nugriauti namai, o sodas – iškirstas, tik dalis vaismedžių perkelta į naują vietą Likiškėlių kaime. Didieji topoliai, liudiję metų tėkmę, taip pat buvo iškirsti. Iki šių dienų Zaiduose išliko tik viena autentiška sodyba šalia miško, kuri jau seniai tuščia, tik stogą glosto vėjai, o takus apžėlė žolė. Tačiau viltis sugrįžo devintajame praeito amžiaus dešimtmetyje, kai Barynų vaikai atgavo tėvų žemę. Jauniausioji duktė Marijona su vyru Jonu ryžosi sugrįžti gyventi į kaimą, atstatė namus, ūkinius pastatus, atsodino sodą – šiandien jis jau subrendęs, vėl žydi pavasarį ir dovanoja vaisių gausą rudenį. Sodyboje įkurta Tėviškės namų bendruomenė, kuri per eilę metų atnaujino sodybą. Zaidų pievose atkasus didelį lauko akmenį, bendruomenės iniciatyva ant jo buvo pastatytas metalinis kryžius, kurio viršūnę puošia simboliškai atgiję topolių lapai – gyvybės ir amžinybės ženklas. Zaidų kaimo istorija – tai pasakojimas apie praradimus ir ilgesį, bet kartu ir apie viltį bei sugrįžimą. Tikėkimės, kad ateityje bus sutvarkyti keliai į šį užmirštą Alytaus priemiesčio kampelį, galbūt čia vėl suskambės vaikų juokas, sužydės nauji sodai, o lietuviškos šeimos – anūkai ir proanūkiai tų, kurie čia kadaise gyveno – sugrįš kurti naują gyvenimą Tėviškės žemėje.