admin

Zaidų kaimas, įsikūręs tarp kalvų visai šalia Jackavo miško, ilgus amžius buvo tikras dzūkiško kaimo pavyzdys. Pokariu čia, šalia miško, glaudėsi nedidelis gatvinis kaimas, o aplinkiniuose didesniuose sklypuose buvo išsibarstę vienkiemiai, kur gyveno daug šeimų. Kaimo sodybose virė gyvenimas: vaikai bėgiojo kiemuose, darželiuose žydėjo gėlės, o soduose nokdavo vaisiai. Šeimos čia daugiausia buvo gausios, žmonės gyveno artimai, dauguma pagal galimybes ūkininkavo, vienas kitą pažinojo ir padėdavo, o kiekvienas pavasaris į kaimą atnešdavo naują gyvybės ciklą. Tačiau po II -ojo pasaulinio karo gyvenimas Zaiduose ženkliai pasikeitė. Dauguma sodybų buvo iškeltos į Likiškėlių kaimą ir senasis Zaidų kaimas palengva nyko. Iškirsti šimtamečiai sodai, nugriautos medinės pirkaitės, kurios ilgus metus saugojo šeimų istorijas ir prisiminimus. Ne išimtis buvo ir Barynų sodyba – kadaise buvęs gyvybingas kampelis su sodu, šuliniu  ir aukštais topoliais kieme. Barynai, kaip ir kitos šeimos buvo turėjo eiti į kolūkį, kuriam ir buvo perduota ilgus metus dirbta nuosava žemė, nugriauti sodybos pastatai, o sodas – iškirstas, tik dalis vaismedžių perkelta į naują sodybą Likiškėlių kaime. Didieji topoliai, liudiję metų tėkmę, taip pat buvo iškirsti. Iki šių dienų Zaiduose išliko tik viena autentiška medinė sodyba šalia miško, kuri jau seniai tuščia, tik stogą glosto vėjai, o takus apžėlė žolė. Tačiau viltis sugrįžo devintajame praeito amžiaus dešimtmetyje, kai kaimo vaikai atgavo tėvų ir senelių žemes. Jauniausioji Barynų duktė Marijona su vyru Jonu ryžosi sugrįžti gyventi į kaimą, senosios  sodybos vietoje atstatė namą, ūkinius pastatus, atsodino sodą – šiandien jis jau subrendęs, vėl žydi pavasarį ir dovanoja vaisių gausą rudenį. Šioje sodyboje 2015 metais buvo įkurta Tėviškės namų bendruomenė, kurios pastangomis per eilę metų pamažu buvo gražinama sodybos aplinka. Šalia sodybos, pievoje atkasus didelį lauko akmenį, bendruomenės iniciatyva ant jo buvo pastatytas metalinis kryžius, kurio viršūnę puošia simboliškai atgiję topolių lapai – gyvybės ir amžinybės ženklas.

Ši Zaidų kaimo istorija – tai pasakojimas apie praradimus ir ilgesį, bet kartu ir apie viltį bei sugrįžimą.

Tikėkimės, kad ateityje bus sutvarkyti keliai į šį užmirštą Alytaus priemiesčio kampelį, galbūt čia vėl suskambės vaikų juokas, sužydės nauji sodai, o naujos šeimos – anūkai ir proanūkiai tų, kurie čia kadaise gyveno – sugrįš kurti naują gyvenimą Tėviškės žemėje.